Penkta koja, taip kreipiamės į bandos naujokę, kurios istorija itin sudėtinga, beje, kaip ir visų, į Arklių slėnį patekusių ilgakarčių.

Viskas prasidėjo liepos pradžioje, kai buvo sulaukta žinios apie itin sulysusią ir neprižiūrėtą kumelę Kauno rajone. Drauge su organizacijos „Penkta koja“ vadove Agne Volockyte nukeliavome į kumelės buvimo vietą. Jos išvaizda bylojo apie akivaizdžią nepriežiūrą ir gyvūno apleidimą. „Apžiūroje“ dalyvavo ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai. Detaliau gilinantis į situaciją buvo nustatyti pažeidimai, dėl kurių kumelė buvo perduota į laikiną globą. Taip pat paaiškėjo, kad gyvūnas neturi nei poodinės mikroschemos, nei paso.

Gavę leidimą iš institucijų iš karto parsigabenome suvargusią kumelę į Slėnį. Ją apžiūrėjo mūsų veterinarė – ligų surasta apsčiai: nuo dešinės pusės galvos paralyžiaus, dėl ko gyvūnas nemato dešine akimi ir negirdi dešine ausimi bei turi dešinės pusės lūpų ir liežuvio atrofiją iki sudėtingos jos dantų būklės, – dėl kurios kumelė pusę maisto tiesiog prisikimšdavo už žandų, kad bent kiek uždengti žanduose esančias atviras žaizdas. Daug dar ir kitų bėdų ir bėdelių su savimi į Slėnį atsinešė Penkta koja.

Džiugu yra tai, kad specialistų priežiūros ir kumelei dovanojamos meilės bei dėmesio dėka šiuo metu rezultatai išties pamaloninantys: gyvūnas atsigauna visomis prasmėmis – tiek fiziškai, tiek vidumi. Penkta koja priaugo svorio, žaizdos burnoje užgijo bei dėl nuolatinio vitamino E vartojimo lūpų ir liežuvio atrofija šiek tiek pagerėjo.

Žinoma, jos sveikatos problemos toli gražu neišspręstos, laukia ilgas, sudėtingas gydymo ir sveikimo procesas. Dėl maisto apdorojimo problemos kumelei reikalingas specialus pašaras, košės ir daug kitų papildomų priežiūros specifikų.

Tačiau pagrindinė problema vis dar išlieka, kad kumelė ir šią dieną yra „našlaitė“ – reikiamos instancijos niekaip nesusitaria, kas iš jų turi imtis tolimesnių veiksmų, kad Penkta koja oficialiai galėtų likti Arklių slėnyje. Tas „be savininko“ gyvūno statusas visapusiškai yra nesuvokiamas ir apsunkina viską, kas susiję su Penkta koja, kuri šią dieną jaučiasi pilnateise bandos nare ir puikiai sutaria su gentainiais.

Penkta koja – šis vardas irgi ne šiaip sau, o subtili padėka organizacijai Penkta Koja, betarpiškai tarpininkavusiai, kad pagaliau kumelė pasijaustų kažkam reikalinga. Čia ir dabar.

Ne ką mažesnis nuopelnas šioje istorijoje tenka ir Aušrai Ratautei inicijavusiai gyvūno „gelbėjimo operacijos“ pradžią.